Kaip kad mūsų kūnai gali sirgti, taip ir vidinės mūsų asmenybės dalys gali būti sulaužytos – kai kiti žmonės mus atmetė, pravardžiavo, skriaudė, todėl mūsų širdys gali būti žaizdotos. Kai mūsų širdis sužeista, mes atsiliepiame tokiu pat būdu, skaudindami kitus. Labai sunku atleisti mus įskaudinusiam žmogui, o neatleisdami sukamės tame pačiame kentėjimų rate. Kaip atleisti? Ar įmanoma išgyti? Kartkartėmis mus galbūt pasiekia informacija apie vidinį išgydymą, vidinio išgydymo pamaldas. Tačiau kas iš tiesų tai yra? Nueiti išdrįsta tikrai ne kiekvienas, bet kai kuriems visgi lieka kirbėti klausimas – gal ir man reikėtų?..
Gydymas buvo svarbi Jėzaus Kristaus misijos žemėje dalis. Iš evangelijų pasakojimų žinome, kad Jis gydydavo aklus, raupsuotus, paralyžiuotus. Tačiau dažnai Jėzus ligonio paklausdavo, ar jis tiki. Tik paskui, atlikus tikėjimo išpažinimą, įvykdavo trokštamasis stebuklas. Šis pavyzdys parodo, kad pats svarbiausias dalykas yra mūsų vidinis nusiteikimas. Jėzus yra pasakęs: „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“ (Mk 7, 21 – 23). Šias blogybes yra įprasta vadinti nuodėmėmis ir jos žaizdoja mūsų vidų. Jėzus trokšta mus išlaisvinti iš blogio ir tai jis patvirtino savo mirtimi ant kryžiaus.
Bažnyčia tęsia Jėzaus vykdytą gydymo misiją. Ji siūlo įvairius būdus, kaip išgydyti žmogaus vidų, dvasią. Vienas jų yra išpažintis, kurios metu mums atleidžiamos nuodėmės. Tačiau kartais būna, kad ir po išpažinties mums nesiseka keisti savo gyvenimą, esame prislėgti, kamuojami problemų, kurios trukdo bendrauti su Dievu ir turėti ryšį su kitu žmogumi. Tad yra reikalingos papildomos priemonės, kurios padėtų išlaisvinti mūsų širdį. Tokia galimybė atsiranda, kai dalyvaujame vidinio gydymo pamaldose.
Vidinis gydymas yra mūsų prisiminimų, elgesio, bendravimo su kitais gydymas. Vidinio gydymo pamaldų metu atiduodame savo žaizdas Viešpačiui. Tai atliekame per maldą. Labai svarbu suvokti problemą, kuri kamuoja žmogų, bei nustatyti jos priežastis. Gydo ne žmonės ir net ne maldos, o Šventosios Dvasios veikimas.
Nederėtų pamiršti krikščionybės slėpinio, kurį taip dažnai praleidžiame pro pirštus – Dievas buvo ir yra su mumis visą laiką. Faktas, kad Jėzaus asmenyje Dievas tapo žmogumi kaip mes, išskyrus nuodėmę, reiškia, jog Jis nešiojo mūsų naštas, mūsų skausmą, Jis žino, ką reiškia būti atmestam, ką reiškia prarasti tėvą, būti išduotam draugų, ką reiškia įveikti pyktį, emocijas, skausmą, taigi Jis žino apie mūsų žaizdas.
Nepaisant mūsų skausmo, nuopuolių, gėdos, mes esame suprasti ir priimti Dievo. Šis suvokimas kuria mūsų santykį su Dievu. Tai toks gyvenimas, kurį Dievas nori mums suteikti: atsiminimai nedingsta, tačiau tai mūsų nebepažemina, nesuvaržo mūsų, nes Dievas stipresnis. Mes galime gyventi su tuo, nes žinome, kad Dievas mus myli, Jo meilė mus nuplauna, teka per mus. Tai daugiau nei vidinis išgydymas, nes taip mes tampame tuo, kas iš tikrųjų esame. Tampame tikruoju savimi.
Kun. Kęstutis Rugevičius
2013 Gavėnia
