Sekmadienį (spalio 15 d.) Nemunėlio Radviliškyje buvo atidengta Atminimo lenta 1919–1920 metų savanoriams, kilusiems iš šio valsčiaus. Tai jau ketvirtasis atminties ženklas šiems Tėvynės patriotams Biržų rajone. Neseniai Atminimo lentos buvo atidengtos Papilyje, Vabalninke ir Pabiržėje, dar viena savo eilės laukia Biržuose. Visose minėtose vietose renginiai vyko su dainomis, gražiomis, įkvepiančiomis politikų kalbomis, savanorių salvėmis. Bet Nemunėlio Radviliškyje šventės idilę sudrumstė Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje šv. Mišias aukojęs vikaras kunigas Ernestas Želvys, priversdamas visus susirinkusius pamąstyti apie savo santykį su Tėvyne, savo artimu ir su tais, kurių atminimui atidengdami paminklus skiriame dainas ir žodžius, dažnai mūsų gyvenimuose praradusius tikrąją savo prasmę.
Kunigas kalbėjo apie patriotizmą ir patrioto ištikimybę, kuri pasireiškia ryžtu aukotis savo šaliai, palaikyti ir ginti ją. Patriotas yra ištikimas Tėvynei, nes ji yra sava. Tėvynė išlieka, nors pasikeičia valdžios ir santvarkos. Ir tamsiausiomis valandomis patriotas gali tikėtis, kad Tėvynė atgims, jos žmonės apsivalys, išsigydys. Atsitiesimas gali užtrukti dešimtmetį, pusę amžiaus, net ilgiau, bet tikslas nėra nepasiekiamas, ypač jei Tauta ir Tėvynė praeityje turėjo kuo didžiuotis, iš ko „stiprybę semtis“. Tokie, kunigo žodžiais, buvo tie žmonės, kuriems netrukus atidengsime Atminimo lentą.
„Nors ne lenta svarbu, bet jų žygių išaukštinimas mūsų širdyse. Galima daug rašyti ir kalbėti apie patriotiškumą, bet ką jis reiškia man? Daug skundžiamės, kaltinam valdžią, bet savęs nepaklausiam: ką konkrečiai aš padariau, kad šitame Dievo mums sukurtame pasaulyje būtų daugiau tiesos ir gėrio, daugiau meilės? Mes pripratom, kad valstybė turi duoti mums. O ką tu jai davei? Patriotizmas pasireiškia tuo, kad tu turi duoti, o ne valstybė. Mes pasijaučiame Dievais ir norime, kad viskas būtų taip, kaip aš noriu. O juk patriotizmas – tai nėra vien savo jausmų išraiška, tai darbas, veikla, dažnai net be atlygio. Skelbiamės Marijos žeme, o tikėjimo tai nėra. Liko kelios dienos iki paminklinės lentos atidengimo, skelbimų nėra nei miestelyje, nei rajono laikraščiuose. Kultūros namai sau, mokykla sau, bendruomenė sau – bažnyčioje tos pačios 7 giedančios močiutės, šiandien renginyje – irgi tik gerokai pagyvenę žmonės. Jūs nemylite nei savęs, nei kitų, o be meilės nėra nei tikros laisvės, nei patriotizmo“, – skaudžiai kalbėjo kunigas Nemunėlio Radviliškio bendruomenės žmonėms, privertęs ne vieną nuleisti galvą.
Po liturgijos šventimo iš bažnyčios išėjusių tikinčiųjų prie netoliese kryžiaus papėdėje pastatytos Atminimo lentos laukė keletas miestelio žmonių ir evangelikų reformatų kunigė Sigita Veinzieri. Ji perskaitė Šventojo Rašto ištrauką, dar kartą patvirtinančią katalikų kunigo žodžių teisingumą:
„Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas Įstatymas telpa viename sakinyje: mylėk savo artimą kaip save patį. Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, tai žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!“ (Gal 5, 13-15).
Biržų rajono savivaldybės meras Valdemaras Valkiūnas ir Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius atidengė Atminimo lentą, o kunigas E. Želvys ją pašventino, nulenkdamas galvą prieš šiuos žmones, kurių vardai įamžinti lentoje. Tai Vyčio kryžiaus kavalieriai Juozas Lanskoronskis, Pranas Pučekas, Jonas Taura, savanoriai Kostas Gavėnas, Augustas Pipinė, Jonas Pipynė, Bernardas Sakalauskas, Petras Žemaitis. Visi, atsiliepę į kvietimą ginti savo Tėvynę, ir dar kelios dešimtys kitų, kurių savanorystės faktą įrodantys dokumentai nebuvo surasti, todėl jų vardai nepateko į čia minimų sąrašą.
„Vargu ar yra dar kokia kita šalis, kuri, būdama tokių galingų valstybių apsuptyje, sugebėjo pasinaudoti istorijos momentu ir tapti laisva. Šiandien patriotizmas – tai naujos Lietuvos kūrimas. Lietuvos, kuri rastų vietą globaliame pasaulyje, kad išliktų tokia svarbi, kokia buvo iki šiol“, – kalbėjo renginyje dalyvavę svečiai.
„Dievas kuria Visatą, Žemę ir žmones ir visa, kas yra. O žmogus, kurdamas gėrį savyje, šeimoje, bendruomenėje ir tautoje Jam padeda. Tik kartais mes nesuvokiame, kaip mums visur ir visada reikalinga Viešpaties pagalba“, – kalbėjo kunigas Ernestas, linkėdamas visada prisiminti didingą mūsų šalies praeitį, kad ji mums taptų mūsų šiandienos pamoka. Tik be meilės ir patriotizmo čia neapsieisime, kaip neapsieinama sodinant gėles ar medžius, statant savo namą ar rūpinantis aplinka. Yra žmonių, kurie tai supranta ir vertina kaip ypatingą Dievo meilę ir dovaną sau ir mūsų šaliai, o kitiems kartais apie tai reikia priminti.
Stasė Eitavičienė, nuotraukos autorės
