• Trakų Dievo Motinai – 300

  • Tiesiogiai iš Gailestingumo šventovės

Šv. Mišių laikas
šiokiadieniais 8.00 ir 18.00 val.
šeštadieniais 8.00, 11.00 ir 18.00 val.
sekmadieniais ir švenčių dienomis 8.00, 9.30, 11.00 (suma) ir 18.00
Nemunėlio Radviliškyje
sekmadieniais 13.00 val.
Suoste
sekmadieniais 11.30 val.

Liturginis kalendorius

Nuorodos

(daugiau)

panevezys.lcn.lt
Panevėžio vyskupijos naujienos.

katalikai.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje.

bernardinai.lt
Interneto dienraštis.

lk.katalikai.lt
Dienos Šv. Rašto skaitiniai


Bendrystę ir tikėjimą auginanti kelionė (2018)

Gimtadienius galima švęsti įvairiai. Triukšmingai, linksmai, su valgiais ir gėrimais, kartais net su iš miego kaimynus žadinančiais fejerverkais. Bet galima ir su giedra rimtimi, atvira širdimi ir su pasitikėjimu dalinantis savo gyvenimo metais. Biržų šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras kun. Ernestas Želvys savo 36-ąjį gimtadienį šįmet minėjo piligriminėje kelionėje, į kurią kvietė visus tikinčiuosius. Kelionės maršrutas driekėsi tomis vietomis, kuriose prabėgo kunigo vaikystė ir ankstyvos jaunystės metai.

Semtis stiprybės ir eiti šventėjimo keliu

Kretinga kunigui Ernestui – miestas, į kurį vaikystėje su mama ar močiute vykdavo į parduotuves, turgų. Dabar vikaras čia atvyksta rekolekcijoms ar tiesiog pasikalbėti su vienuoliais pranciškonais, tad ir mus kunigas pirmiausia veda į Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią, kur jau laukia pranciškonų brolijos atstovas Bernardas Belickas. Humanitaras, rašantis poeziją, kuriam įkvėpimo šaltinis – bendravimas su žmonėmis, kasdienos gyvenimas, tarnystės prisilietimai. Brolis Bernardas pasakoja bažnyčios ir vienuolyno istoriją, kartais ją paįvairindamas savo kurtomis eilėmis, kurias deklamuoja tikro aktoriaus maniera.

„Poezija – tai apkabinimas, o bendravimas – sėkmės laidas. Jei nėra santykio, buvimo su žmonėmis, visa kita nieko nereiškia“, - kalba vienuolis.

1602 m. brolius pranciškonus į Kretingą pakvietė tuometinis žemaičių seniūnas, Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Įsikūrus pranciškonams, krikštytis čia atvykdavo ne tik Kretingos ir Palangos apylinkių žmonės, tačiau ir Klaipėdos, Kuršo krašto šeimos. Jonas Karolis Chodkevičius, matydamas, kad vienuolių darbas vaisingas, paliepė dvaro valdytojui pastatyti mūrinę bažnyčią ir vienuolyno rūmus. Kretingoje Joną Karolį Chodkevičių ir jo šeimos narius mena Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje kabantys Jono Karolio ir Sofijos Chodkevičių portretai, po didžiuoju altoriumi esanti Chodkevičių šeimos kripta su puošniais sarkofagais, pagrindines ir šonines duris puošiantys herbai.

Brolis Bernardas vedasi mus į šalia didžiojo bažnyčios altoriaus esančią kankinių koplyčią. Joje - 20 restauruotų pranciškonų choro stalių (stãlės - mediniai arba akmeniniai suolai su aukštomis atkaltėmis ir turėklais bažnyčios presbiterijos šonuose – aut.), pagamintų, spėjama, 16 amžiuje, kurių atkaltėse  – renesanso stiliaus nežinomų dailininkų nutapyti paveikslai. Manoma, kad juose vaizduojamos realiai egzistavusios asmenybės, dėl tikėjimo žuvusios 13 amžiuje.

„Visa tai tam, kad kiekvienas vienuolis iš savo brolių kankinių, iš praeities semtųsi stiprybės. Mes esame žmonės, ne šventieji, bet visi turime galimybę ir tikslą eiti šventėjimo keliu, tik kartais apie tai pamirštame“, - sako brolis Bernardas.

Iš kankinių koplyčios nusileidę laiptais ir perėję Chodkevičių laidojimo rūsį su alaviniais sarkofagais patenkame į įrengtą ir pašventintą kankinių kriptą. 1710 m. švedų kariai įsibrovė į Kretingos bažnyčią, užpuolė vienuolius ir bažnyčioje buvusius miestiečius. Keletą vienuolių švedai nukankino, o kitus nuvedė į požemius po centriniu bažnyčios altoriumi ir kartu su miestiečiais užmūrijo gyvus. Virš kriptos yra išlikę švedų sumūryti akmenys. Apie 1938 m. kankinių kaulai buvo surinkti ir sudėti į medinius karstus.

Sukalbame „Viešpaties angelo“ maldą, o brolis Bernardas visus palaimina. Kad šventieji kankiniai mus užtartų, kad malda kelią link Dievulio nutiestų, o Jo malonė mus sergėtų ir globotų.  

Grįžtame į bažnyčią pasimelsti prie šv. Antano altoriaus ir stebuklingo šv. Antano paveikslo. Altoriaus viduje slypi iš Italijos atgabenti jo kaulų gabalėliai, kuriuos pašventino vyskupas Motiejus Valančius. Tikinčiam žmogui šventoji relikvija yra dangiškosios brolystės simbolis.

Atsisveikindamas brolis Bernardas dar kartą primena, kad mūsų santykis su tikėjimu ir Dievu nulemia ir mūsų santykį vienų su kitais. Ką paliekame po savęs? Darbus, mintis, atvirumą artimui, bendrystę ir rūpestį vienas kitu.

Čia visko pradžia

Šiaurės vakariniame Kretingos rajono savivaldybės pakraštyje, Darbėnų seniūnijoje yra Laukžemės kaimas. Šiame kaime Zinos ir Pranciškaus Želvių šeimoje vaikystės dienas leido, Kulšės upelio pakrantėmis bėgiojo, Laukžemės pagrindinėje mokykloje mokėsi būsimasis kunigas Ernestas Želvys. Jis, tada dar mažas berniukas, močiutės Stanislavos atvestas, šaltoje Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčioje patarnavo mišioms, meiliai kalbino močiutes, tikėdamasis gauti saldainių. Zakristijono Jono skatinamas skambindavo vienu, vėliau dviem varpeliais ir net skaitinius skaitė. O kartą prieš Kalėdas, močiutei iš bažnyčios parnešęs kūdikėlį Jėzų, paguldė jį savo darytoje prakartėlėje...

Visa tai vaikui buvo graži pasaka, kurioje jis tada gyveno. Tol, kol nesužinojo, kad jį auginantys žmonės nėra jo tėvai. Skausmas ir nusivylimas, pyktis, kad jam buvo meluojama, vienatvė ir biologinių tėvų paieškos. Visa tai skatino kuo greičiau palikti jį mylinčių įtėvių namus ir pradėti gyventi savarankiškai. Tas savarankiškumo jausmas, pasitikėjimas tik Dievu ir savo jėgomis, kartais net skausminga kova už teisybę kunigą Ernestą lydi ir šiandien. Ir meilė bei pagalba, dėmesys ir nuoširdus žodis visiems skriaudžiamiems, apleistiems vaikams, seneliams – tai kunigo kasdienybė.

„Langas man labai svarbus gyvenimo momentas. Pamokslai ir geriausios mintys gimsta žvelgiant pro jį. Galbūt langas išgelbėjo mano gyvybę kūdikystėje, kai pro langą pažvelgusi moteris išvydo mus, sušalusius ir išalkusius. Ir iš kūdikių namų menu tiktai palangę, ant kurios sėdėdavau ir žiūrėdavau į tolį kažko laukdamas“, - sako kunigas Ernestas.

Biržiečiai jau seniai pastebėjo, kad prieš šv. Mišių auką kunigas dažnai pakelia galvą aukštyn į bažnyčios langus ir visada pastebi bei pasidžiaugia, jei pro juos šviečia saulė.

Laukžemės Šv. Apaštalo Andriejaus bažnyčia, konsekruota vyskupo Motiejaus Valančiaus, kartu su varpine pripažinta valstybės saugoma kultūros vertybe, mus pasitinka visu savo rudenišku grožiu ir ramybe. Bažnyčios viduje neįtikėtinai daug šviesos, o pro aukštai esančius langus vis švysteli saulės spinduliai. Šalta, bet nuo atėjusių žmonių šypsenų, šiltų apsikabinimų pasisveikinant ir šaltis mažiau juntamas. Dalyvauti šv. Mišiose atvyko ne tik biržiečiai, bet ir kunigo Ernesto draugai iš Telšių, vietiniai Laukžemės žmonės, tarp kurių ir senieji kaimo giedotojai, pirmoji mokytoja Genutė Narkienė ir, be abejo, Zina ir Pranciškus Želviai. Jaudinosi kunigas, pirmą kartą savo bažnytėlėje aukodamas šv. Mišias, bet kas iš tiesų dėjosi jo širdyje – akimis nematyti, galima buvo tik nujausti.

Po šv. Mišių gimtadienio proga kunigą Ernestą sveikino kartu atvykę biržiečiai, draugai, kaimo žmonės, regėję jį dar vaiką. Daug nuoširdžių žodžių, džiaugsmo ir padėkojimų buvo skirta kunigui ir jį užauginusiems Z. ir P. Želviams. Kas atiduoda – gauna šimteriopai, - šis posakis pasiteisino su kaupu. Kai laiką, jėgas, visa, ką turime skiriame žmonėms – patys pasijuntame reikalingi, džiugūs, laimingi.

Laukžemės bendruomenės pirmininkės Aidos Mikutienės kviečiami keliaujame į bendruomenės namus, kurie visai neprimena kai kurių kaimuose esančių kultūros pastatų: erdvūs, tvarkingi, šilti ir spindintys. Ir bendruomenės nariai, atėję į susitikimą, iš karto tampa savi ir artimi, išnyksta paprastai nepažįstamus žmones lydintis pirmasis susitikimo nejaukumas. Klausomės koncerto, vaišinamės, bendraujame, žadame dar kartą susitikti – tikėtina, Biržuose. Kunigas Ernestas – visų dėmesio centre, nėra abejonės, jis čia vis toks pat savas, laukžemietis, atsiliepęs į Dievo kvietimą ir įgyvendinęs savo vaikystės svajonę vilkėti sutaną, kurią tada suknele vaikiškai vadino.

 

Atsisveikinę su svetingais laukžemiečiais, skubame į Šventąją ir Palangą. Didelis noras yra pamatyti įspūdingą Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės bažnyčią Šventojoje, aplankyti Palangos Lurdą, prieš kelionę į namus pasimelsti prie Palangos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios didžiojo altoriaus paveikslo. Ir, be abejo, nueiti prie jūros, kuriai, kaip yra sakęs kunigas Ernestas, jis yra patikėjęs daug išgyvenimų ir paslapčių.

 

Diena baigiasi, atrodo, net neprasidėjusi – taip greit prabėgo ši neįprasta gimtadienio šventė. Kunigą E. Želvį palikę keletui dienų pasisvečiuoti pas tėvelius, namo grįždami juokavome, kalbėjomės, svajojome apie kitas piligrimines keliones. Ir mintyse, ir dalindamiesi prabėgusia diena dėkojome kunigui Ernestui už jo nuoširdų norą tarnauti, būti, bendrauti su savo tikinčiaisiais.

Kunigas yra paimamas iš žmonių ir jiems dovanojamas. Žmonės daro kunigui įtaką – jį palaiko, stiprina jo pašaukimą arba atitolina nuo jo. Kažkaip nejučia pasižadame sau ne tik melstis už pašaukimus, bet ir labiau pastebėti savo kunigus, rūpintis jais kaip žmonėmis, kaip, beje, ir vienas kitu. Pasaulis būtų visai kitoks, jei ne apkalbomis, kritika ar smerkimu, bet gera linkinčiu žvilgsniu ir laiminančiu žodžiu kasdien apdovanotume kunigus ir vieni kitus.

Stasė Eitavičienė, nuotraukos autorės