Šiais metais Lietuvoje vyks istorinis įvykis – palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacija. Bažnyčia ragina žmones uoliai dalyvauti vykstančiuose renginiuose jo garbei paminėti, melstis į būsimąjį palaimintąjį, prašant jo užtarimo.
Biržiečiai, kunigo Ernesto pakviesti, susiruošė į piligriminę kelionę į Kaišiadorių vyskupiją. 42 įvairaus amžiaus žmonių grupė leidosi išvykon su malda ir giesme lūpose bei širdyse. Atvykus į Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedrą, keliauninkus pasitiko Saleziečių vienuolijos sesuo Jurgita. Tą dieną Dievas biržiečiams pažėrė ypatingų malonių – šv. Mišias, kunigo Ernesto prašymu, sutiko aukoti Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis. Dažniausiai piligrimai meldžiasi savarankiškai, kartu su savo kunigu, o Biržų grupei buvo palaima melstis drauge su vyskupu, skambant didingiems katedros vargonams. Ne vienas biržų krašto tikintysis su meile prisimena a.a. kardinolą Vincentą Sladkevičių, kuris kadaise stovėjo prie šio altoriaus, prieš tai daugelį metų kunigavęs tremtyje Biržų parapijose – Nemunėlio Radviliškyje bei Pabiržėje.
Vyskupas džiaugėsi maldininkais, kuriems nebaisus didelis atstumas, kuriems širdyje svarbus tikėjimas, kad atvyktų melstis prie Garbingojo Dievo tarno palaikų, prašyti būsimojo palaimintojo Teofiliaus užtarimo ir malonių. Pamoksle ganytojas kalbėjo apie gyvenimą, kuriame daug kryžkelių, bet kiekvienas iš mūsų privalome nepasiklysti, prašyti Dievo, kad apšviestų protą ir duoda mums šventuosius, kad šie nurodytų žmogui kryptį. 2017 metai ypatingi Fatimos įvykių garbingu minėjimu. Jie kviečia mus visus grįžti prie Kristaus ir Marijos. Šie metai iškelia į altoriaus garbę vyskupą Teofilių Matulionį – palaimintąjį, ypatingai išreiškusį nuolankų pritarimą Dievo valiai, nusižeminusį iki kančios ir mirties, pasiaukojusį, bet vykdžiusį Dievo valią. Tai pavyzdys mūsų laikų žmonėms, kuriems dažnai pritrūksta kantrybės ir pasiaukojimo dvasios. Įvykdyti Dievo valią – tai paimti kryžių į savo rankas. To turime mokytis iš istorinių asmenybių. Dievas visuomet atsiunčia paguodos angelą, o maldoje su Viešpačiu randame paguodą kančioje. Mūsų laikams Dievas duoda naują pranašą – palaimintąjį T. Matulionį – tikėjimo, maldos, gyvenimo liudijimui.
Po šv. Mišių sesuo Jolanta pristatė katedros istoriją. Sužinome, kad pirmuoju Kaišiadorių vyskupu buvo Juozapas Kukta, palaidotas šalia naujojo palaimintojo Teofiliaus Matulionio. XX a. pradžioje buvo sumanyta čia statyti parapijinę bažnyčią, bet po netikėtų istorijos vingių, pristatant iš abiejų pusių koplyčias, šventovė baigiama statyti kaip katedra. Dievo Gailestingumo koplyčioje yra šventųjų sesers Faustinos Kovalskos bei palaimintojo Mykolo Sopočkos relikvijos. Čia saugomas šv. Jono Pauliaus II dėvėtas arnotas. Šioje vietoje dabar yra laikomas vyskupo T. Matulionio karstas, o vėliau jo sarkofagas bus perkeltas į priešingą koplyčią, kuri bus įrengta jo garbei.
Minint vyskupo T. Matulionio metus, Biržuose buvo rodomas dokumentinis filmas „Palaimintasis kankinys. Žvilgsnis į arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimą“. Daugelis piligrimų jau buvo susipažinę su šio tikėjimo kankinio gyvenimo istorija, kur jo nuotraukose tarsi iš anksto matosi taurus Dievo tarno veidas. Tad būnant ir meldžiantis prie jo karsto, širdyje gimė karšta malda, mintys nukrypo į gilią tikėjimo prasmę, vedančią į gyvenimo pilnatvę.
Nesinorėjo skubėti, buvo gera žvalgytis po šventovę, stabtelėti prie joje esančių altorių, mąstyti, melstis, palikti savo intencijas, prašymus, padėkas Dievui. T. Matulionio knygoje užrašėme bendrą grupės padėką – maldavimą. Mums buvo įteikti piligriminei kelionei atminti būsimojo palaimintojo metams skirti pažymėjimai.
Sesers Jurgitos pakviesti į parapijos namų salę, pasistiprinome užkandžiais bei arbata ir vykome į Guronis – kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškę. Čia ėjome Rožinio slėpinių kelią, melsdamiesi prie kiekvienos koplytėlės, pabaigoje rimtyje ir tylioje maldoje pabūdami Eucharistijai švęsti skirtoje koplyčioje. Šis kelias įkurtas kardinolo atminimui įamžinti, ypač mylėjusiam Dievo Motiną ir besimeldusiam rožinį.
Grįžtant į namus, ilgame kelyje neprailgo – giedojome giesmes, apmąstėme patirtus įspūdžius. Dėkojome Dievui ir žmonėms, leidusiems širdimis išgyventi šią prasmingą dieną.
Piligrimų vardu Jūratė Džiugienė
