• Trakų Dievo Motinai – 300

  • Tiesiogiai iš Gailestingumo šventovės

Šv. Mišių laikas
šiokiadieniais 8.00 ir 18.00 val.
šeštadieniais 8.00, 11.00 ir 18.00 val.
sekmadieniais ir švenčių dienomis 8.00, 9.30, 11.00 (suma) ir 18.00
Nemunėlio Radviliškyje
sekmadieniais 13.00 val.
Suoste
sekmadieniais 11.30 val.

Liturginis kalendorius

Nuorodos

(daugiau)

panevezys.lcn.lt
Panevėžio vyskupijos naujienos.

katalikai.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje.

bernardinai.lt
Interneto dienraštis.

lk.katalikai.lt
Dienos Šv. Rašto skaitiniai


Renkuosi gyvybę (2018)

Paskutinį balandžio sekmadienį  Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje buvo paminėta Gyvybės diena. Jos tikslas – skatinti žmones susimąstyti apie žmogaus gyvybės slėpinį, skirti daugiau dėmesio gyvybės prasmei ir vertei. Ši diena taip pat skiriama vyro ir moters meilei, santuokai, šeimai, nes šeima – naujos gyvybės lopšys.

Pilnutėlė bažnyčia žmonių, daugiausia jaunimo, kartu su renginio sumanytoju, šv. Mišias tą sekmadienio vakarą aukojusiu kunigu Ernestu, meldėsi už kiekvieną pradėtą kūdikį, kad jam būtų leista gimti ir džiaugtis gyvenimu. Visuotinėje maldoje buvo dėkojama Dievui už gyvybės ir gyvenimo dovaną, nes žmogaus gyvybė yra išskirtinė. Tik žmogus yra vienintelis kūrinys, Dievo norėtas dėl jo paties, kuris turi visas asmens teises, ir, visų pirma, prigimtinę teisę į gyvenimą. Buvo meldžiamasi už tėvų paliktus vaikus, kad Dievas juos apglėbtų savo meile, už šeimas, negalinčias susilaukti vaikų, prašant Viešpatį suteikti joms dvasinės stiprybės ir vilties.

„Gyvybė – tai kiekvienas unikalus ir savitas žmogus, kuriame turime matyti Kristaus veidą“,- kalbėjo kunigas, paraginęs susirinkusius mintimis  sujungti savo širdis ir tyliai padėkoti už tai, kad esame. Kunigo pakviestos, šv. Mišiose dalyvavo keletas moterų, kurių įsčiose jau yra užsimezgusi gyvybė. Jas palaimino Biržų dekanas klebonas Algis Neverauskas.

Šv. Mišiose kartu su visais meldėsi Sutvirtinimo Sakramentui besiruošiantys jaunuoliai, giedojo Kaštonų pagrindinės mokyklos šv. Jono Pauliaus II ateitininkų kuopa, globojama dvasinio vadovo kunigo E. Želvio.

Apie neįkainojamą gyvybės dovaną pakalbėti sutiko lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, rajono mero pavaduotoja Irutė Varzienė. „Šią dieną galima kalbėti apie daug ką, bet aš kalbėsiu apie save, liudysiu tai, ką esu patyrusi“, - E. Želvio pristatyta sakė moteris. Tai, ką nuščiuvę, daugelis su ašaromis akyse tą vakarą išgirdo bažnyčioje buvę žmonės, buvo I. Varzienės širdies kalba apie beveik prieš dešimtį metų išėjusį sūnų Tomą. Vaikinas susirgo leukemija, būdamas 18 metų. Penkeri metai šalia sūnaus lovos ligoninėse, jo kančia ir skausmas,  viltingos pagerėjimo valandėlės, kuriomis motina ir sūnus dalinosi Tomo laimingos vaikystės ir paauglystės prisiminimais.

„Mažas norėjau sirgti, nes kai sirgdavau, jūs su tėčiu pasikeisdami skaitydavote man pasakas“. „Kai mokykloje būdavo sunku, pagalvodavau, kad parėjęs vakare tau viską papasakosiu, ir man palengvėdavo“ - tada ligoninėje mamai sakė sūnus. Šeima turėjo savo tradicijas, ritualus, pokalbius vakarais, kurie juos labai suartino. I. Varzienė pasakojo apie kasmet švęstus sūnaus gimtadienius, susirašinėjimą laiškais, kai paauglystėje pasitaikydavo taip vadinamų nekalbadienių. Apie Tomo džiaugsmą, pajūryje renkant gintarus, kuriuos tėtis buvo išbarstęs tam, kad vaikas juos rastų... Ir apie buvimą šalia, ligoninėje, matant nuplikusius, iškritusiais dantimis, kamuojamus skausmo vaikus. Paprastus ir turtingų bei garsių tėvų vaikus, ligos suvienodintus, kai turtai ir padėtis nieko nebereiškia.

„Kas šeimoje svarbiausia? Tavo vaikas yra svarbiausia. Turi viską mesti ir su juo kalbėti. Nereikia nei didelių pinigų, nei ypatingų dovanų, reikia šeimos ir meilės vienas kitam“, - kalbėjo I. Varzienė. Motiną iki šiol guodžia Tomo psichologei ligoninėje pasakyti žodžiai „man su tėvais pasisekė“, liudijantys, kad motinos meilė padarė viską, kas buvo jos valioje. Išskyrus vieną dalyką, apie kurį prieš mirtį Tomas parašė klasės draugei: „Jei turėčiau tikėjimą, man būtų lengviau“.

„Dėl to sutikau šiandien kalbėti bažnyčioje. Jūs laimingi, nes turite tikėjimą ir daugelis esate čia kartu su tėvais. Kai labai labai sunku, galima pasitikėti tik Dievu“, -  sakė I. Varzienė.

Jautriai bažnyčios tyloje skambėjo „Aušros“ pagrindinės mokyklos ansamblio (vadovė Jolanta Stasiūnienė) atliekamos dainos, įtikinamai už gyvybę kalbėjo ekrane parodyti kitų Lietuvos moterų liudijimai, ypač tų, kurios padarė didžiausią gyvenimo klaidą, neleisdamos kūdikiui gimti. Kunigas Ernestas pakvietė visus užsidegti žvakutę, paprašyti Gailestingojo Jėzaus to, kas šią akimirką yra svarbiausia. Įprasmindamos gyvybę daugelio rankose sužibo žvakelės. Viltis suspindo net ir ten, kur galbūt buvo išgyvenamas liūdesys ar sielvartas. Kur buvo abejonė - galbūt atėjo lauktas atsakymas ar paguoda.

Ačiū visiems, kurie stengiasi atkreipti dėmesį į šią opią mūsų visuomenės problemą, kurie turi drąsos ir stiprybės liudyti skaudžias patirtis vardan to, kad kuo daugiau žmonių rinktųsi gyvybę ir gyvenimą.

Stasė Eitavičienė

Reportažas „Biržų žiniose“: