Biržiečiai – nepailstantys piligrimai. Daugelis jų yra tie patys keliautojai maldininkai, lankantys šventas vietas po visą pasaulį. Visus draugėn suburia ir vadovauja energingas vikaras kunigas Ernestas. Šiais metais švenčiant Fatimos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo 100–ąsias metines, biržiečiai jau nuo pavasario rengėsi vykti į vieną garsiausių pasaulio vietų.
Rugsėjo pabaiga tapo svajonės išsipildymu. Vėlų 24–osios sekmadenio vakarą atskridome į Ispanijos sostinę. Ryte pradedame piligrimystę – pažintį su šia šalimi. Autobusu vykstame į Avilą – šv. Teresės Avilietės gimtąjį miestą. Kelyje gidas mus supažindina su Ispanijos istorija bei dabartimi. Avilos miesto istorija daugiausia susijusi su šv. Terese – žydų dukra, priėmusią krikščionybę ir tapusia Basųjų Karmeličių vienuole, šventąja. Ji buvo viena didžiausių Katalikų Bažnyčios mistikių ir reformos šalininkių. Šv. Teresė, įkurdama vienuolyną, keliavo po Ispaniją su savo mokiniu šv. Jonu nuo Kryžiaus, taip atnaujindami Bažnyčios gyvenimą pagal Evangeliją.
Tęsiame kelionę katalikiškiausios Europoje šalies – Portugalijos link. Gėrėdamiesi kalnuotuoju Ispanijos kraštovaizdžiu, artėjame prie antikinio Evoros miesto. Čia yra bene 20 bažnyčių ir vienuolynų. Lankome šv. Pranciškaus bažnyčią, kurioje įrengta Kaulų koplyčia. Tai statinys iš maždaug 5000 vienuolių kaulų. Reginys ypatingas, kaip ir visa, ką matome bažnyčiose, jų požemiuose, vienuolynų ansambliuose.
Keliaudami ir klausydamiesi gido pasakojimų apie šią šalį, artėjame prie Portugalijos sostinės Lisabonos. Čia Šv. Antano bažnyčia pastatyta jo gimimo vietoje. Portugalai, ypač Lisabonos gyventojai, kurių yra 2 mln., ypatingai jį garbina. Šis šventasis tapo pranciškonu, garsėjo savo išsimokslinimu ir pamokslavimu, pagalba vargšams, įsimylėjusiems, tituluojamas pamestų daiktų grąžintoju. 1934 m. šv. Antanas paskelbtas Portugalijos globėju.
Seniausias sostinės pastatas – didinga katedra. Kai 1755 m. žemės drebėjimo metu dalis miesto buvo sugriauta, ši šventovė ir visos bažnyčios liko stovėti. Meldžiamės šv. Magdalenos bažnyčioje, vaikštome Karaliaus aikšte, grožimės Eifelio keltuvu, miesto aikščių skulptūromis, fontanais, prieplaukoje stovime ant pasaulio žemėlapio grindinyje... Atkreipiame dėmesį į unikalią šių šalių šventovių puošybą. Vargonai kitokio nei įprasta dizaino, sienose, lubose daug mums nematytų puošybos elementų, senovinių detalių. Visur ypatingas grožis, altoriai dengti auksu, skulptūros raižytos ir papuoštos rankų darbo siuvinėtais drabužiais aukso siūlais. Visur alsuoja didybe ir sakraline prabanga.
Paliekame Lisaboną ir pasiekiame svarbiausią mūsų kelionės tikslą – Fatimą. Prieš šimtą metų Dievo Motina apsireiškė trims vaikams, pranešdama žinią apie būsimus įvykius pasaulyje.
Pranašystės jau išsipildė. Dabar minios žmonių plūsta į šią vietą garbinti Švč. Mariją, prašyti užtarimo malonių pas Dievą. Mes taip pat troškome būti čia su savo intencijomis. Dalyvaujame nepakartojamame įvykyje – kartu su tūkstantine minia piligrimų einame Rožinio kelią žvakių procesijoje, asmeniškai meldžiamės, eidami klūpomis šį kelią. Esame taip arti Dangiškosios Motinos,– nenusakomas jausmas užplūsta širdis. Šis vakaras ypatingu būdu išlieka mumyse kaip gyvenimo stebuklas – būti liudininkais šio įvykio bei šių dienų dalyviais Mergelės Marijos stebuklų istorijoje.
Išaušus kitam rytui, skubėjome į Fatimos Rožinio baziliką, pastatytą Dievo Motinos apsireiškimo vietoje 1951 m. Joje saugomi visų trijų vaikų palaikai, o Mergelės Marijos skulptūroje šalia bazilikos saugoma kulka, kuria 1981 m. buvo pasikėsinta į šv. popiežių Joną Paulių II-ąjį. Aikštė talpina 300.000 maldininkų – ji yra dvigubai didesnė už šv. Petro aikštę Vatikane. Biržiečių grupė sugiedojome Marijos litaniją bazilikos prieigose, asmeniškai meldėmės šventovėje, tikėdami Dievo Motinos pagalba kiekvieno mūsų reikaluose. Aikštės gale šimtmečio jubiliejui pastatyta nauja bažnyčia. Patirti išgyvenimai šioje vietoje daugeliui pranoko lūkesčius...
Išvykome iš Fatimos į kaimelį, kuriame gyveno vaikai regėtojai: Liusija, Fransiškus ir Žasinta. Apžiūrėjome jų namelius, pakeliui į Porto miestą klausėmės gido pasakojimo apie Tomar miestelio Tamplierių ordiną. Porto miestas kadaise buvo Portugalijos sostinė, daugybė jo objektų įtraukta į Unesco paveldą. Jame katedra, kurioje yra paauksuotas „Paskutinės vakarienės” paveikslas šv. Vincento koplyčioje. Šv. Pranciškaus bažnyčioje randame unikalius bažnytinius lobius – auksu dengtą didįjį altorių, Kristaus giminės medį, šv. popiežiaus Jono Pauliaus II relikvijas.
Kelionę tęsiame į Bragos miestą – seniausią šalies arkivyskupiją ir kartu religinę sostinę. Jos katedroje saugomas Jono I pirmagimio sūnaus kapas, čia yra mirusio Kristaus altorius apklotas drobule, šv. Antano altorius, apaštalų statulos su vėliavomis, kuriose atvaizduoti Portugalijos miestų herbai, kabo laikrodis, rodantis trečią valandą po pietų – Kristaus mirties valandą bei daugybė kitų sakralinių vertybių. Katedroje įrengtas turtingas bažnytinių vertybių lobynas. Jobo gatvėje grožimės miesto simboliu – žindančios Dievo Motinos statula ir kitomis miesto grožybėmis.
Iš Bragos vykstame prie garsiosios Bom Jesus do Monte šventovės. Ant aukšto kalno visas bažnyčios su priklausiniais ansamblis apsuptas sunkiai nusakomo grožio kraštovaizdžio. O žmonių rankų darbo triūsu sukurtas grožis dar prideda žavesį nepakartojamu reginiu. Rytmetinė tyla, alsuojanti ramybe sakralioje aplinkoje tarsi traukia dvasią aukštyn... Tai įspūdingiausia Portugalijos bažnyčia, kurios prieigose nutiestas laiptų takas su 14 Kryžiaus kelio stočių. Vidurinėje laiptų kelio dalyje įrengta Penkių pojūčių atkarpa su fontanais ir bibliniais simboliais. Dar aukščiau – Trijų vertybių laiptai, o viršuje nuo esplanados – nuostabių vaizdų panorama.
Kelionės tęsinys palei Atlanto vandenyną link šiaurinės Ispanijos dalies Santiago de Compostella miesto. Jis laikomas trečiu pagal šventumą miestu po Jeruzalės ir Romos. Tai piligrimų traukos miestas. Jame stovi 500 šventovių iš kurių viena svarbiausių – Šv. Jokūbo katedra do Obradoiro aikštėje. Pagrindiniame altoriuje esti sidabrinė šv. Jokūbo skulptūra, kurią piligrimai gali apkabinti, o požemyje jis palaidotas. Katedros centriniame bokšte yra didžiausias pasaulyje kryžiaus formos bažnytinės muzikos instrumentas, kuris perteikia Jėzaus paskutinių žodžių garsą. Sunkiai nusakomas statinių didingumas, šiandien žydintis ir dainuojantis miestas sužavi ir palieka didžiulį įspūdį.
Keletas faktų susijusių su aplankytais objektais:
- Šv. Jeronimo vienuolyno bažnyčioje palaidotas garsusis jūrų keliautojas Vasko de Gama.
- Šv. Antanas gimė ir augo Portugalijoje ir portugalai ypatingai jį gerbia.
- Šv. Jokūbas yra Ispanijos užtarėjas. O jo vardu tituluotojo Katedroje esantis smilkytuvas yra didžiausias pasaulyje.
Nuoširdus gidės pasakojimas apie Jokūbo kelią, šio miesto pasididžiavimą – šventąjį apaštalą piligrimą Jokūbą, perteikiant keliavusių piligrimų liudijimus, pakylėja, įkvepia gyvenimo apmąstymams ir pasiruošimui kelionei į amžinybę.
Didieji Europos tikėjimo centrai kviečia tikėjimo įprasminimui ir vilčiai. Žmogus gyvas Dievu ir tikėjimu, o kai žmogui sunku suvokti Dievo didybę – tai reikia priimti tikėjimu.
Kelionės paskutinį ankstų rytą paliekame Santiago de Compostella, lėktuvu grįždami į Madridą. Čia lankomės prie Karalių rūmų, Madrido katedroje.
Grįžtame į Lietuvą turtingi nepakartojamų įspūdžių, dvasinių išgyvenimų, sustiprėję vidumi, tikėjimu ir parsiveždami didelę Dievo dovaną, kad galėjome prisiliesti prie dvasinių lobių, patirti Fatimos Mergelės Marijos palaimą širdyse. Tereikia auginti, brandinti turimus dvasiniu lobius ir su viltimi žvelgti pirmyn tikėjimo ir vilties akimis...
Biržų dekanato referentė, piligrimė,
Gyvojo Rožinio narė
Sandra Balodytė
