• Trakų Dievo Motinai – 300

  • Tiesiogiai iš Gailestingumo šventovės

Šv. Mišių laikas
šiokiadieniais 8.00 ir 18.00 val.
šeštadieniais 8.00, 11.00 ir 18.00 val.
sekmadieniais ir švenčių dienomis 8.00, 9.30, 11.00 (suma) ir 18.00
Nemunėlio Radviliškyje
sekmadieniais 13.00 val.
Suoste
sekmadieniais 11.30 val.

Liturginis kalendorius

Nuorodos

(daugiau)

panevezys.lcn.lt
Panevėžio vyskupijos naujienos.

katalikai.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje.

bernardinai.lt
Interneto dienraštis.

lk.katalikai.lt
Dienos Šv. Rašto skaitiniai


Šv. Teresė, suvienijusi dvi Bažnyčias (2018)

Spalio pradžioje, šeštadienį, Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos tikintieji vyko į Latvijos pasienio miestelį Aucę švęsti šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės atlaidų. Aucė – nedidelis miestelis Duobelės rajone, o Duobelę dauguma lietuvių žino dėl garsiojo  alyvų sodo, kurį, alyvoms pražydus, aplanko ne vienas keliauninkų autobusas iš Lietuvos. Be latvių, miestelyje gyvena nemažai lietuvių, kurių dauguma čia atvyko po antrojo pasaulinio karo, bėgdami nuo persekiojimų bei tie, kuriems po tremties nebuvo leista apsigyventi Lietuvoje.

Piligriminės kelionės ir bendros abiejų parapijų tikinčiųjų iškilmės sumanytojas – kunigas Ernestas Želvys. Su Aucės  parapijos klebonu Uldžiu Cesnieks kunigas Ernestas buvo susitikęs Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmėje - Devintinėse, kuri buvo švenčiama Skaistkalnėje ir Germaniškyje. Taip pat abu kunigai kartu aukojo šv. Mišias Marijos Ėmimo į Dangų  (Žolinės) atlaiduose Nemunėlio Radviliškyje. Tąsyk buvo paminėtas ir Lietuvos 100-etis. Pasak biržiečio kunigo E. Želvio, jam kilo mintis, kad reikėtų ir Latvijos 100-ąsias metines paminėti kartu, o tam visai tiktų Auces šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės parapijinė bažnyčia, skaičiuojanti jau 71-uosius metus, tik tereikia į ją sukviesti bent 100 abiejų parapijų maldininkų. Nedideliame Aucės miestelyje katalikai sudaro mažiau nei pusę tikinčiųjų, tad dar vienas apsilankymo ir bendros maldos tikslas buvo dvasiškai pastiprinti šios parapijos katalikus, kad jie drąsiai galėtų tiesti bendrystės tiltus kitų krikščioniškų konfesijų tikintiesiems.

Iš pirmo žvilgsnio Aucė pasirodė labai ramus ir tylus miestelis. Toks įspūdis, kad laikas čia tarsi sustojęs. Pripratusiems prie įspūdingai atrodančių Lietuvos ar Lenkijos katalikų bažnyčių, Aucės bažnytėlė iš išorės labiau priminė senovinį gyvenamą namą nei bažnyčią. Bet dar kartą pasitvirtino žinoma tiesa – apie nieką nespręsti pagal išvaizdą. Tvarkinga ir švari, paveikslais ir gėlėmis išpuošta viduje ji kūrė šventišką, bet kartu ir labai nuoširdžią jaukaus pamaldumo nuotaiką. Rožinio malda, Švč. Sakramento adoracija, šv. Mišių auka su skaitiniais ir Evangelija abiem kalbomis, procesija aplink bažnyčią. Viešpaties malda susikibus rankomis ir išgyventas tikras ir gilus Dievo meilės ir artumos jausmas. Gerumas ir ramybė, kai visi esantys bažnyčioje yra broliai ir sesės, kuriuos norisi apkabinti ir dalintis visais tikėjimo džiaugsmais ir rūpesčiais.

Šias ypatingas tarptautinės bendrystės šv. Mišias buvo pažadėjęs aukoti Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, bet gyvenimas ir Dievo valia pakoregavo savaip - vyskupas į Aucę atvykti negalėjo, bet pamokslą tai iškilmei parašė ir perdavė kunigui E. Želviui perskaityti. Kaip visada, konkrečiais šventųjų gyvenimo pavyzdžiais paremtas, įtaigiai kiekvieno tikinčiojo gyvenimui pritaikytas pamokslas vertė įsiklausyti, pajausti ir pasiryžti nors maža dalelyte prisidėti prie to, ką iš meilės Jėzui aukojo šie paprasti žmonės, tapę šventaisiais.

Šv. Teresė

Pamoksle kalbėt apie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę, Bažnyčios mokytoją, kuriai reiškiama pagarba jau seniai peržengė katalikų bažnyčios sienas. Iš savo celės tylos, būdama toli nuo pasaulio šurmulio jaunutė mergina energingai dalyvavo žmonių gyvenimuose, gelbėdama jų sielas. Vyskupo J. Kaunecko pamoksle – du nusikaltėliai, visų smerkiami ir niekinami, kuriems tada dar tik keturiolikmetė Teresėlė skiria visas savo maldas, kad jie į amžinybę nenueitų be atgailos. 30-etis žudikas Anri Prancinis, prieš mirtį tris kartus pabučiavęs kryžių, sustiprino mergaitės apsisprendimą gelbėti žmones, išsaugoti sielas dangui. Nusidėjėlis karmelitas Hiacintas Luazonas, už kurį Teresėlė buvo pasiryžusi eiti net į pragarą, devynerius metus už jį aukojo savo kančias ir maldas, bet gyva būdama tikslo nepasiekė. Ir visgi, praėjus 15 metų po šv. Teresės mirties, nusidėjėlis Luazonas, perskaitęs jos „Vienos sielos istoriją“ merdėdamas kartojo Teresėlės žodžius „O mano tylusis Jėzau!”

Šv. Jėzaus Teresė, paprasta mergaitė, nestudijavo teologijos ar kitų mokslų, bet atvira širdimi ir su giliu tikėjimu priėmė Jėzaus meilės mokslą, kuris atvedė ją į didįjį šventumą. Atrastą tobulėjimo kelią Teresė pavadino „Mažuoju keleliu”, nes juo einant nereikia jokių ypatingų žinių bei sugebėjimų, o tik širdies nusiteikimo mylėti Dievą ir žmones. Tai kelias, kuriuo eiti gali visi. Juk Dievas nežiūri mūsų darbų didumo, o tik meilės, su kuria juos atliekame.

Dovana ir bendrystė

Atsiliepdami į Jėzaus ir šv. Teresės troškimą patraukti visus gailestingumo darbams, biržiečiai Aucės parapijai padovanojo šv. Faustinos palikimą – Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Suklaupus priešais jį, buvo sukalbėtas Dievo Gailestingumo vainikėlis lietuvių ir latvių kalbomis. Kunigas Ernestas pasinaudojo proga ir į Biržus atvykti pakvietė šv. Mišiose giedojusį kamerinį ansamblį iš Rygos.

Jau praalkusius, šeimininkai visus kvietė į Parapijiečių agapę, prie kurios vaišių prisidėjo ir biržiečiai. Buvo dalinamasi bendryste, karšta arbata ir pačias skaniausiais latviškais ir kunigo Ernesto iškeptais pyragais, Reginos iš Germaniškio atvežta koše. Visus linksmino Nemunėlio Radviliškio kapela „Santaka“, atlikdama ir keletą dainų iš vestuvių repertuaro. Ir čia nutiko pats linksmiausias dalykas – smalsumo vedami, vietiniai žmonės susirinko pažiūrėti, kas čia tos ramios katalikų bažnyčios šventoriuje dedasi. Negi kunigo Uldžio vestuvės? – svarstė liuteronai, kurių kunigai yra vedę.

  

Stasė Eitavičienė, nuotraukos autorės