„Radau tą, kurį myli mano širdis“ (Gg 3, 4)
Vasario 14 – osios popietė. Dangus apniukęs ir saulė nedžiugina savo spinduliais. Tartum sninga, bet snaigės tokios sunkios ir kaip mat ištirpsta dar nespėjusios nutūpti delne. Pagalvotum, kad danguje angelai verkia... Bet tai netiesa! Du balti angeliukai savo šypsenomis pasitinka visus, kurie meilės kupinomis širdimis ateina į bažnyčią.
Lauke dargana, o Dievo namuose plevena žvakės, takai nukloti žiedlapiais ir popierinėmis širdelėmis. Jausmus gaivina meilės giesmės. Mažytė šventė, skirta Šv. Valentino dienai paminėti, prasideda.
Kai kurie žmonės nežino,
kaip svarbu, kad jie yra čia.
Kai kurie žmonės nežino,
kad pasidaro gera, vien juos pamačius.
Kai kurie žmonės nežino,
kaip nudžiugina jų šilta šypsena.
Kai kurie žmonės nežino,
koks padrąsinantis yra jų artumas.
Kai kurie žmonės nežino,
kiek daug netektume, jei jų čia nebūtų.
Kai kurie žmonės nežino, kad jie yra dangaus dovana.
Tačiau sužinotų, jei mes jiems tai pasakytume.
Šių gražių Bruno Ferrero žodžių įkvėpti ir kunigo Mindaugo paskatinti, susirinkusieji vieni kitiems prisipažįsta, kokie jie vieni kitiems brangūs ir mylimi. Kažkurie vėliau prisipažins, kad kita proga, jie neišdrįstu to padaryti, o anksčiau to ir nebandė.
Nuskamba Giesmių giesmės žodžiai ir pasigirsta meilės himnas. Tikra tiesa, kai pagalvoji, kad be meilės mes būtume niekas, net jei turėtume visą turtą ir sužinotume visas paslaptis. „Meilė kantri, maloninga ir nepavydi, nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi. Ji nesibaigia niekada. Ji niekad nesibaigia!” Ir ji neišduoda. Niekada! Tai, turbūt, tyriausias jausmas pasaulyje.
Kunigas perskaito Evangelijos pagal Joną eilutes. Bažnyčioje prigesta šviesos, skliautuose pasklinda paslaptinga muzika. Susirinkusiųjų dėmesiui – šokio kompozicija „Angelo paliesti“. Pagal Jono Pauliaus II – ojo ir Grigališkojo choralo atliekamą giesmę „Pater noster“ (iš lotynų k. išvertus - „Tėve mūsų“). Prieš akis išnyra keturių žmonių likimai. Vieno rūpestis – gražiai atrodyti, kito – sportinės aukštumos, trečiasis užsiėmęs moksliniais skaičiavimais, o paskutiniojo gyvenimas paskirtas verslui. Jie tokie užimti, kad net nepajunta angelo kvietimo praregėti ir suvokti, kad gyvenime kur kassvarbiau ne materialinės, o dvasinės vertybės. Bet stebuklų būna, ir vienas jų nutinka visiems matant. Kai angelas praradęs viltį juos palieka su jų įsivaizduojamomis vertybėmis ir atsiduoda Aukščiausiojo valiai, herojai pagaliau išgirsta angelo kvietimą. Jie pradeda tikėti ir tai juos išgelbsti nuo dvasinio skurdo, kuris juos taip ilgai gaubė.
Viešpats padeda mylėti ir suprasti tą jausmą. Tikėjimas stiprina jausmus. Tai savo įkvepiančiu pavyzdžiu liudijo pusmetį susituokusi jauna krikščionių pora. Aliną ir Edgarą pats Viešpats suvedė. Jie susipažino tikėjimo bendruomenėje. Jaunavedžiai pripažino, kad kitoje vietoje ir kitu laiku, turbūt niekada taip ir nebūtų susitikę. Jie išgirdo tą nebylų angelo kvietimą... O Tu ar girdi?
Aplink tiek daug gražių porų. Jie pasisuka vieni į kitus ir paeiliui, o po to drauge tardami žodžius, atnaujina savo draugystę. Jų bendrystę palaimina kunigas. Mylimieji tarsi apsikeičia neapčiuopiamomis, bet brangesnėmis už visą pasaulio auksą, dovanomis. „Draugystė ir artimumas visada yra kito žmogaus dovana tau“ teigia kunigas Antanas Saulaitis. Ir kas drįstų tai paneigti?
Giesmės žodžiais visi įsijungia į bendruomeninę maldą, stoja kvapą gniaužianti tyla, kurios metu tikintieji mintyse taria savo maldavimus. Vėl pasigirsta maldos atliepas „Dievas – tai meilė, būkite drąsūs meile gyventi. Dievas – tai meilė, nebijokite!” Dar kelios minutės ir žmonės susikimba už rankų giedodami Viešpaties išmokytą maldą. Akimirka ir visi priima šventinį palaiminimą.
Pasigirsta dar viena „Svajonių Bažnyčios“ atliekama giesmė. Poros eina asmeninio palaiminimo. Sutuoktiniai, poros, dar nepasiryžusios santuokai, tėvai ir vaikai, draugai, ir visi kiti jaučiantys meilę širdyje skuba arčiau kunigų... Ir štai tarsi pats dangus siunčia dar vieną netikėtumą! Ant žmonių galvų krinta rožių lietus, priverčiantis vaikiškai naiviai patikėti stebuklais ir nusišypsoti.
Žmonės neskuba namo, jiems gera būti meilės pripildytoje bažnyčioje. Meilės, kurią patys atsinešė su savimi ir pasidalino su kitais. Tai žmonės kuria nuotaiką, tai žmonės tampa angelais. Ir stebuklai labai dažnai supa mus. Tik svarbu surasti tą, kurį myli mūsų širdys.
