• Trakų Dievo Motinai – 300

  • Tiesiogiai iš Gailestingumo šventovės

Šv. Mišių laikas
šiokiadieniais 8.00 ir 18.00 val.
šeštadieniais 8.00, 11.00 ir 18.00 val.
sekmadieniais ir švenčių dienomis 8.00, 9.30, 11.00 (suma) ir 18.00
Nemunėlio Radviliškyje
sekmadieniais 13.00 val.
Suoste
sekmadieniais 11.30 val.

Liturginis kalendorius

Nuorodos

(daugiau)

Sena Nauja svetainė
Panevėžio vyskupijos naujienos.

katalikai.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje.

bernardinai.lt
Interneto dienraštis.

lk.katalikai.lt
Dienos Šv. Rašto skaitiniai


Valentina

Gimiau darbininkės šeimoje. Sakau darbininkės, nes tėvelis žuvo, o mama augino mus viena. Turėjau dvi vyresnes seseris, tačiau jos man buvo lyg svetimos. Kita sesuo, su kuria bendrauju iki šiol, yra man pati artimiausia, nes sutampa mūsų mintys ir požiūris į gyvenimą. Mano gyvenimas yra susijęs su Dievu, o istorija tokia.

Gimiau ne kaip visi naujagimiai – pirmiau kojomis, o ne galvyte. Todėl mamai buvo sudėtinga gimdyti. Tuo metu medicina dar nebuvo taip pažengusi. Gydytojai, norėdami pagelbėti mano mamai, mane ištraukė už kojų, tačiau jas išnarino. Todėl būdama 6 metukų turėjau gultis į ligoninę, kad mano sąnarius atstatytų į vietą. Pirma operacija pavyko sėkmingai, mane operavo garsus Rygos gydytojas profesorius Kruminš. Po to ištvėriau dar dvi operacijas, kurias darė jo mokinys Jansons. Operacija pavyko taip pat sėkmingai. Tačiau vienas įvykis, kuris man atsitiko tada, kai praleidau ligoninėje, mane veda lig šiolei. Tai atsitikimas, kurio negaliu pamiršti per visą savo gyvenimą.

Kai buvau šešių metukų, mama mane nuvežė į Latvijos universitetinę ligoninę, kadangi Lietuvoje mane atsisakė gydyti. Mes visi, kurie ten buvome, norėjome pasveikti. Norėjome laisvai bėgioti, šokti, būti kaip ir visi kiti vaikai. Kiekvienas laukėmė tos operacijos, po kurios pasveikę galėsime gyventi normalų gyvenimą.

Viena mergaitė, tokiu pat vardu kaip ir aš, Valentina, prieš operaciją labai džiaugėsi, kad ateinančią dieną ją operuos. Ji šokinėjo lovoje savo plonomis, lyg virvutėmis susuktomis kojytėmis, ji buvo subintuota. Ji šokinėjo iki lubų ir labai džiaugėsi, kad galų gale ji pasveiks, jai ištiesins kojytes ir ji galės šokti ir bėgioti. Mes labai laukėme tos akimirkos. Sekančią dieną ją išvežė į operacinę. Mes laukėme. Laukėme. Jau ir pietų laikas praėjo, o jos dar vis neatvežė iš operacinės. Mes sunerimome. Kas atsitiko? Klausėme Nenės (mes taip vadindavome slaugutę), bet ji išlėkdavo iš palatos nieko neatsakiusi. Kiekvieną kartą, kai ateidavo seselės ar nenės, mes vis klausdavome, tačiau jos išeidavo nieko neatsakiusios. Viena nenė, kurią mes labai mylėjome, vakare budėjo. Mes jos paklausėme, kur mūsų Valentina, kurią šiandiena ryte išvežė operuoti ir kodėl ji vis negrįžta į mūsų palatą. Ji atsakė: ,,Ji mirė. Jos nėbėra. Ją palaidojo ten už ligoninės ant kalnelio...“

Pakliuvau ir aš į tą eksperementą. Išrado naujus migdomuosius vaistus, kurių suleidžia ir užmigdo. Atsimenu tik tai, kad po tų vaistų suleidimo, prabudusi pamačiau daug daktarų, jie visi sugulę žiūrėjo į mane ir atsidusę pasakė: „Galų gale pramerkė ji akis“. Aš likau gyva. Likau gyventi.

Mokyklą-internatą pradėjau lankyti būdama 9 metų. Vaikščiojau pasiremdama lazdomis. Kad nereikėtų toli eiti, mane mama, apgyvendino mokykloje. Ten aš mokiausi 2 metus, buvau pirmūnė (būdama ligoninoje, rašydavau mamai laiškus. Todėl būdama pirmoje klasėje aš jau skaičiau pasakas ir apsakymus, kai kiti dar tik mokėsi pažinti raides). Iš manęs visi mokiniai juokdavosi, kad esu invalidė, kad vaikštau su ramentais, kad mokytojai mane lepina, todėl stengdavausi vengti bendrystės. Trečioje klasėje, išprašiau mamos, kad mane iš interneto perrašytų į vidurinę mokyklą, kadangi nebepakenčiau vaikų pašaipų. Man buvo per daug skaudu.

Vidurinėje mokykloje mano visas dėmesys tai pat buvo skirtas mokslams. Buvau uždara, vengdavau bendrystės su kitais, nors klasėje buvau geriausia mokinė, vadovavau pionierių būriui, buvau aktyvi visuomeniniame gyvenime, lankiau mokyklos chorą, vaidindavau vaikų teatre, kuriam vadovavo mano mokytoja-auklėtoja Danutė Oželienė. Aš sportavau, bėgiojau, mokiausi, kaip kadaise mažoji Valentina to norėjo. Nekreipiau dėmesio į vaikų pašaipas, draugių neturėjau.

Niekada nenorėjau būti kam nors našta. Niekada nemaniau, kad sukursiu šeimą. Vengdavau berniukų, nes bijojau, kad jie šaipysis iš manęs. Operacijos paliko savo pėdsaką – viena mano koja buvo silpnesnė už kitą. Todėl labai stengiausi kuo daugiau mankštintis. Tačiau Dievas atsiuntė man žmogų, kuris nepabūgo mano silpnumo, nesijuokė iš mano šlubčiojimo. Viskas pasisuko taip, kad ne man reikėjo pagalbos, o jam. Nežinau kaip ir kodėl, bet būdama tokios būklės nepabūgau sunkumų, kalbų, ryžausi būti su juo. Dabar galiu tik dėkoti Dievui už visą tai, ką Jis man davė, ką darė su manimi. Visą gyvenimą buvau atsidavusi, nežiūrėjau savęs. Visa ką dariau, man buvo labai artima.

Dievas mane vedė nuo mažens. Tik šito nesupratau iki tol, kol manęs nepastebėjo Biržų dekanas Bronius Strazdas. Vieną kartą buvau bažnyčioje ir stovėjau šone netoli klausyklos. Tada dekanas pamojo man pirštu, kad prieičiau prie klausyklos. Priėjau nedrąsiai, nes nežinojau, kaip reikia elgtis. Nors mane močiutė nuo mažens vesdavo į bažnyčią, o teta bažnyčioje grodavo vargonais (ji man atvešdavo paskaityti žurnaliukų „Aušrelė“, kuriuos turiu iki dabar), prie klausyklos eiti nemokėjau. Dekanas suprato mano padėtį ir paprašė, kad užeičiau pas jį į namus. Taip aš su juo susipažinau. Buvau jam labai atvira, papasakojau apie savo gyvenimą, darbą, vyrą, vaikus ir visa, ką jis norėjo sužinoti. Jis atidžiai manęs klausydavosi, duodavo patarimų, ramindavo, jei kasnors man nepasisekdavo. Tačiau nekalbėdavome apie savo skausmus, kuriuos patyrėme. Rizikuodama savo gyvybe, pagimdžiau kūdikį, tada vėl teko operuotis. Po operacijos atsistojau ant kojų po trijų dienų, o kai buvau vaikas išgulėjau su gipsu 9 mėn., po antros operacijos – 11 mėn., po trečios – 7 mėn. Po jų turėdavau iš naujo mokytis vaikščioti.

Kai atgimstančioje Lietuvoje ėmė kurtis tikybos mokymas, tuometinis klebonas Stasys Kazėnas pasiūlė man studijuoti katechezę. Aš sutikau. Tokiu būdu atėjau į šį kelią – be galo sunkų ir sudėtingą. Ne visiems suprantama, kodėl tu kartais elgiesi priešingai, negu tau pasakyta ar nurodyta. Kodėl jautiesi laimingas, šypsaisi, nors atrodai kaip kvailelis. Gyvenimas tave taip aplamdo, kad paskui ima juokas iš tokio, kuris stena ir verkšlena dėl įdrėskimo. Bet tai yra kiekvieno žmogaus supratimas ir tu negali pykti, o tik nuolaidžiai šypsotis ir mylėti tokį, koks jis yra. Negali pamokslauti, nes tai niekam nepatinka, todėl tik savo pavyzdžiu, savo meile ir malda gali kreipti žmogaus žvilgsnį, pojūtį,..

Anksčiau mėgau skaityti romanus apie tikrą meilę, apie stiprius, tikrus žmones, taip pat detektyvus, po to perėjau prie fantastinių knygų, kurios mane sužavėjo. Skaičiau apie pomirtinį gyvenimą, kadangi pati buvau su tuo susidurusi. Mėgstu kartu su vyru žvejoti. Žiūri į plūdę, o tavo galvoj viena mintis – kibs ar nekibs. Teko dalyvauti atsispaudimų varžybose, nes mano rankos stipresnės už kojas (dėl vaikščiojimo su ramentais). Mėgstu žaisti šachmatais, anksčiau dalyvaudavau varžybose, esu užėmusi pirmą ir trečias vietas.

Šis gyvenimo kelias yra man be galo brangus, nes man padėjo labai daug mane mylinčių, brangių žmonių, per kuriuos turiu darbą, užsiėmimų. Atrodo, kad gyvenime ėjau viena, bet štai pamačiau, kad mane supa labai daug mylinčių žmonių. Esu dėkinga gyvenimui už tą akimirką, kai pajutau ateinančios dienos laukimo džiaugsmą. Valentina tos dienos nepamatė, už tai aš gyvenu ir prie visko prisiliečiau. Kai buvo Lietuvos jaunimo dienos Panevėžyje, mačiau daug laimingų jaunų veidų. Aš stovėdama nuošaly su sese ir verkiau, nes prisiminiau tą akimirką, kai Valentina šokinėjo ir norėjo būti laiminga. Sesuo pasakė: ,,Neverk, Valentina džiaugiasi tai matydama“. Verkiau, kai su savo mokiniais Biržų miesto kultūros centre paruošėme adventinę popietę. Mačiau, kaip vaikai šoka, dainuoja, vaidina, o savo mintyse sakiau: ,,Štai, Valentina, tu šitai norėjai – imk“. Reikėjo išeiti į sceną ir padėkoti visiems, kad atvyko, kad dalyvavo, kad buvome kartu. Biržų dekanas Dalius Tubys palinkėjo visiems gero ir ramaus laukimo, pasveikino, nes aš jau nebeįstengiau.

Tai štai kodėl aš esu šiame kelyje. Tokia Dievo valia, ne mano. Aš niekada nemaniau, kad kada nors galėsiu būti mokytoja.

Jums spręsti, ar lengvas ar sunkus mano pasirinktas kelias. Šiuo metu jis man yra lengvas. Kaip Kristus sakė: ,,Nėra sunkesnės naštos, kurios tu nepakeltum.“ Tai yra tikra tiesa. Pakėliau kryžių ir saldus Jo medis.

Dėkoju visiems, kurie padėjo eiti šiuo keliu.
Valentina.