Turbūt pirmą kartą Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena Biržų rajone buvo švenčiama, kunigui dalyvaujant visuose pagrindiniuose renginiuose, kurie apjungė skirtingų istorinių laikotarpių didvyrių atminimą. Ir dėl Biržų dekano Algio Neverausko tvirtos nuomonės ir nepakantumo šio pasaulio moraliniam nuosmukiui ir, be abejo, todėl, kad renginius lydėjo malda ir ypatinga Viešpaties malonė, ši valstybinė šventė buvo išskirtinė.
Šventiniai liepos 6-osios renginiai prasidėjo Papilyje, kur skverelyje priešais Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčią buvo atidengta pirmoji Biržų rajone atminimo lenta, skirta 1918-1920 metų Nepriklausomybės kovų savanoriams. Vyrams, kurie galbūt nuo šios bažnyčios vartų išėjo į karą už savo valstybę. Atminimo lentoje – 8 Papilio valsčiaus savanorių pavardės. Vienas iš jų – Vladas Ikamas, Vyčio kryžiaus kavalierius.
Šventiniame renginyje dalyvavo projekto dėl Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorių atminimo įamžinimo idėjos autorius žurnalistas Vilius Kavaliauskas, LR Seimo narys Viktoras Rinkevičius, Biržų rajono savivaldybės meras Valdemaras Valkiūnas, mero pavaduotoja Irutė Varzienė. Susirinko Papilio miestelio gyventojai, nemažai žmonių atvyko iš Biržų. Ypač džiugu buvo matyti renginyje dalyvaujančius jaunus žmones, kurie Valstybės dienos išvakarėse išsirengė į žygį „Radvilų pėdsakais Biržų kunigaikštystėje“, skirtą reformacijos 500-osioms metinėms. Kartu su jaunaisiais šauliais, reformatų bažnyčios stovyklautojais moksleiviais pėsčiomis iš Biržų žygiavo ir Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Vyčio apygardos 5-osios rinktinės kariai, vadovaujami kapitono Modesto Lapienio.
Atidengti atminimo lentą buvo patikėta V. Kavaliauskui ir Papilio seniūnui Renui Čygui, pasipuošusiam kareiviška uniforma. Pasidžiaugęs, kad pirmoji rajone atminimo lenta Nepriklausomybės kovų savanoriams atidengiama būtent jo vadovaujamoje seniūnijoje, R. Čygas pabrėžė, kad darbas dar nebaigtas, nes 1918-1920 metų savanorių tuometiniame Papilio valsčiuje buvo kelios dešimtys, bet tik dėl šitų 8, kurių pavardės įamžintos atminimo lentoje, pavyko rasti reikalingus dokumentus.
Atminimo lentą palaimino Biržų dekanas Algis Neverauskas ir evangelikų reformatų kunigė Sigita Veinzierl. „Viešpatie, dėkojame Tau už žmones, kurie per visą mūsų šalies istoriją nepaliovė kovoti, dirbti, aukotis ir net atiduoti savo gyvybę. Meldžiame Tave, pažadink žmones, kad jie dėl Lietuvos nepaliautų dirbti, kurti ir, jei reikės, numirti už jos laisvę. Įkvėpk mus ir padrąsink dirbti, mylėti, aukotis ir tarnauti“, – meldėsi kunigas A. Neverauskas.
Nuaidėjus trims – už Lietuvą, Papilio kraštą ir Lietuvos jaunimą – karių savanorių saliuto salvėms, visi pasuko prie netoliese esančio memorialo žuvusiems Papilio krašto partizanams. Bendra malda, gėlėmis ir atminimo žvakutėmis buvo padėkota ir čia besiilsintiems didvyriams.
.jpg)
Autobusų ir lengvųjų mašinų kolona pajudėjo į Biržų girią, kur Anglių kalne stovi gelžbetoninis paminklas su kryžiumi 1863 metų sukilimo dalyviams. Jis pastatytas 1938 metais, o po paminklo kryžiumi yra metalinė plokštelė su užrašu „Garbė karžygiams, kritusiems sukilimo kovose 1863 05 5-7 dėl Lietuvos laisvės“. Pokario metais Biržų girioje veikę partizanai prie šio paminklo duodavo priesaiką, o dabar jau tapo tradicija kasmet liepos 6-ąją šioje vietoje aukoti šv. Mišias, pasimeldžiant už čia besiilsinčius ir kitus, kritusius kovose dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.
Dar vienos šv. Mišios pavakare buvo aukojamos Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Pasidžiaugęs itin gausiu būriu susirinkusiųjų, klebonas pamoksle kalbėjo apie brangiausią valstybės turtą – jos žmones, akcentavo aukos ir kančios prasmę. „Mes nebemokame aukotis. Ne pinigų, bet meilės ir kantrybės mums reikia. O šito mus gali išmokyti tik Jėzus, kabantis ant kryžiaus. Jis viską mato, tad melskime Jį“, – kalbėjo kunigas.
Po šv. Mišių žmonės skubėjo prie pilies, kur koncertavo Viktorijos Morkūnienės vadovaujami kolektyvai: mišrus choras „Agluona“ ir kamerinis choras „Viktorija“. Švietė saulė, žmonės džiaugėsi geru oru, bendravo. 21 val., žmonių miniai kartu su choristais susiruošus giedoti Lietuvos himną, staiga prapliupo vasaros liūtis. Kai kurie slėpėsi po lietsargiais ar bėgo į pilies pastogę, bet buvo ir tokių, kurie liko savo vietoje ir kartu su jau permirkusiais choristais baigė giedoti „Tautišką giesmę“. Kunigas A. Neverauskas buvo su jais.
Lietus liovėsi staiga, kaip ir prasidėjęs. Sušvito saulė, ir visą dangų apjuosė įspūdinga vaivorykštė, o šalia jos – kita, ne tokia ryški. „Dievas palaimino šią dieną ir atsiuntė ženklą iš Dangaus“, – kalbėjo žmonės, ir visai nenorėjo skirstytis. Folkloro ansamblis „Siaudela“ visus jau kvietė į ratelį.
Stasė Eitavičienė
Nuotraukos autorės
