Sekmadienį Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia kartu su visa Lietuva iškilmingai minėjo Dievo Kūno ir Kraujo šventę – Devintines. Ši dar viduramžiais pradėta švęsti Dievo buvimo su žmonėmis šventė šį kartą mūsų bažnyčios bendruomenei buvo ypatinga, nes Šv. Komuniją pirmą kartą priėmė 33 bažnyčios vikaro kun. Ernesto Želvio ruošti vaikai. Jų įvedimu į bažnyčią ir prasidėjo šventadienio iškilmė.
Žvelgiant į mažųjų krikščionių rimtus, susikaupusius veidus, į šalia jų nemažiau besijaudinančius šventiškai pasipuošusius tėvus, norėjosi tikėti, kad Dievas ir Jo malonė šiuos jaunus žmones lydės per visus jų gyvenimo metus. Svarbiausia, kad prisiminę tėvų ir kunigų pamokas ir pastangas atvesti juos iki šios dienos, vaikai neapleistų maldos ir bažnyčios, o savo gyvenimą patikėtų Dievui.
Ypač jautri akimirka – kunigo Ernesto ir tėvų palaiminimas, atiduodant šiuos vaikus į Viešpaties rankas: su meile, švelnumu, ne viena mama ar tėtis ir su ašara akyse. Vėliau, Šv. Mišių aukoje, klebonas Algis Neverauskas, kreipdamasis į tėvus sakys: „Palaiminote savo vaikus šiandien, laiminkite juos kiekvieną dieną. Laiminkite savo sutuoktinį, artimuosius, išlydėdami juos į darbą, mokyklą, darželį ar kelionę. Darydami kryžiaus ženklą ant jų kaktos, jūs prašote Dievo pasirūpinti tuo žmogumi, kuris jums brangus“.
Devintinės – Švč. Sakramento pagerbimo, Viešpaties ėjimo pas žmones, kurie ne visada jo laukia, šventė. Pristatydamas būsimos procesijos Biržų miesto gatvėmis maršrutą, kun. A. Neverauskas kvietė žmones įsileisti Jėzų į savo širdis, nes Jis išeina iš bažnyčios tam, kad „ateitų į mūsų namus, parduotuves, mokyklas, kad palaimintų tas gatves ir namus, kuriomis praeina procesija“. Priminęs šventosios Faustinos Kovalskos regėjimus Vilniaus mieste, kunigas retoriškai klausė: „Tik ar leidžiame Jam ateiti, ar trokštame, kad Jis gyventų su mumis? Ar eidami procesijoje ne save norime parodyti, bet meldžiamės, prašome Dievo, kad Jis laimintų mūsų miestą ir jame būtų mažiau nelaimių, girtavimo, bet daugiau dieviškos šviesos ?“
Netrukus spalvinga procesija, kurioje dalyvavo ir pirmąją Šv. Komuniją ką tik priėmę vaikai, pajuda iš bažnyčios. Pirmasis sustojimas ir Švč. Sakramento pagarbinimas – prie Nepriklausomybės paminklo miesto centre, skirto už Lietuvą žuvusių žmonių atminimui. „Kad Dievas laimintų mus ir mūsų praeitį, kad leistų mums išsigydyti savo žaizdas. Kad saugūs būtų visi, apsilankantys mūsų mieste“,- kalba klebonas A. Neverauskas.
Giedodami ir melsdamiesi procesijos dalyviai pasuka Vilniaus gatve, mintyse laimindami tuos, kurie čia gyvena. Antroje stotelėje, prie miesto gaisrinės, meldžiamasi už žmones, kurie mus saugo ir gelbsti, už tuos, kurie mus aptarnauja, dirbdami parduotuvėse, šalia esančioje kirpykloje, turizmo informacijos centre.
Procesija praeina pro Biržų teismo pastatą, pasuka į K. Binkio gatvę ir Respublikos gatve pasiekia mūsų valdžios pastatus. Viename iš jų tarybiniais metais buvo įsikūręs komunistų partijos komitetas, dabar yra Savivaldybės darbuotojų kabinetai, LR Seimo nario Aleksandro Zeltinio priimamasis. Prie netoli pastato įrengto altorėlio meldžiamasi už tai, kad valdančiųjų sprendimai nebūtų savanaudiški, kad LR Seimo nario darbai būtų iš Dievo, prašoma sveikatos ligoniams, laiminama sankryža, kuria kasdien pravažiuoja šimtai žmonių.
Dar vienas sustojimas – prie „Aušros“ pagrindinės mokyklos. Malda už mūsų ateitį – vaikus, už dvi mokyklas, esančias abiejose kelio pusėse, bei visas mūsų rajono mokyklas. Padėka ir Dievo malonės prašymas policininkams, kad Dievas juos globotų, o mes būtume saugūs. Kad su meile Dievo laiminami ir padedami darbuotųsi netoliese esančios miesto seniūnijos žmonės.
Rotušės gatve procesija grįžta į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią su viltimi, kad, gavę Duonos iš Dangaus, tapsime tuo, kuo maitinamės, kad kitais metais daugiau žmonių dalyvaus Devintinių procesijoje, o negalintys dalyvauti pasipuoš savo namus, balkonus ir prie jų pasitiks jų aplankyti išėjusį Jėzų.
Stasė Eitavičienė,
parapijietė
